Enchanted tragedy
Sveiki atvykę į Bleumont miestą Kalifornijoje!Pradėkime nuo to, kad Bleumont nepanašus į visus kitus Amerikos miestus. Šis miestelis buvo sukurtas magijos pagalba, prieš 10 metų. Jis buvo sukurtas originaliųjų raganių, kurie prieš kiek daugiau nei 500 metų sustingdė visos Kalifornijos laiką, iš skirtingų žemių ir karalysčių visus žmones perkeldami į šių dienų žemes, į šių dienų miestą. Kiekvienas, turintis magiškų galių, naujai atvykęs į miestą pilietis, gali jausti magijos alsavimą Bleumonte. Tai vieta, kur nerealūs dalykai tampa labai realūs.




 

 
Dorian James Arlington

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 

lav's :
90
posts :
11

exDorian James Arlington

RašytiTemos pavadinimas: Dorian James Arlington   2016-08-15, 21:55







Dorian James Arlington

##. Paranormalistas/good guy / Jamie Dornan/ 28





ISTORIJA
2000, liepos aštuntoji. Tamsa. Tai pirmasis tikras Doriano atsiminimas, jis žinojo ir apie ankstesnį savo gyvenimą šitoje vietoje, bet jautėsi taip, lyg tie prisiminimai nepriklausytų jam. Tolumoje sukaukia signalizacija. Sprogimas. Tyla. Po kurio laiko link jo pusės pasigirsta moteriškų batelių kaukšėjimas, netrukus jis nutyla. Visai šalia, girdisi negilus alsavimas, ramus, šaltas, bet kažkuo artimas balsas prabyla:
- Du tūkstantieji mūsų eros metai. Liepos aštunta diena. Objekto numeris – Dvidešimt pirmas. Gyvas.
Kiek Dorianas prisiminė jis visą laiką gyveno čia, savo mažoje tamsioje celėje, tik, tiesa, tais laikas niekas į jį vardu nesikreipė. Jo numeris buvo 021. Kad ir ką tai galėjo reikšti. Vieninteliai kartai, kad jis pamatydavo dienos šviesą, būdavo koridoriai, kai tėtis jį vesdavo į laboratoriją – tą taką, visada apšviesdavo neryški šviesa iš prie pat lubų esančių langelių. Dorianas visada nulydėdavo akimis tą kuklią švieselę, gaudydamas ją iki pat tos minutės, kol jie pasiekdavo geležines duris ir patekdavo į šviesiomis plytelėmis išmuštą laboratoriją, kuriai apšvietimą suteikdavo tik ryškios, prie tamsos pripratusioms akims, kartais net skausmą keliančios lempos. Tada tėtis jam padėdavo atsisėsti į kėdę, pririšdavo rankas ir kojas – o tada Dorianas užsimerkdavo ir atsibusdavo jau tik savo celėje. Neskaudėdavo, jis apskritai nieko nejausdavo, todėl tokia kelionė jam buvo tarsi kiekvienos dienos pramoga. Atsibudęs jis visada nuslysdavo nuo savosios kušetės žemyn ir pirštais lytėdamas grindimis apčiuopdavo prie durų esančią lėkštę su jam skirtu maisto daviniu. Jis žinojo, jog pavalgęs visada pabelsdavo į šalimai esančią sieną ir netrukus sulaukdavo atsako. Tai buvo morzės abėcėlė, kad ir kas į ją atsiliepdavo tai buvo vienintelis Doriano šaltinis (ir vėl, šie atsiminimai priklausė jam, bet atrodė, lyg kas per prievartą jam būtų juos sukišęs į galvą). Savo pirmąją dieną, kurią jis iš tikrųjų prisiminė, berniukas elgėsi įprastai ne dėl to, kad norėtų, o dėl to, kad taip reikėjo. Taigi, jis suvalgė vištienos sultinį ir ištiesė ranką, ketindamas pabelsti į sieną, tačiau akimirką susilaikė. Pala, kodėl jis turi belsti? Kas yra tas, kuris pastoviai atsiliepia į jo kvietimą? Dorianas morzės abėcėlę mokėjo puikiai, tik, deja, nežinojo iš kur. Tiesiog mokėjo, mokėjo ir tas, kuris jam atsakinėjo. Jis sakydavo: „viskas bus gerai, tiesiog daryk ką reikia. Tiesiog daryk ką reikia.“ O jis nenorėjo daryti. Pirmąją savo tikrąją atsiminimų dieną jis nepabeldė, bet pavalgęs atsitraukė į priešingą tamsios patalpos galą.
„Tėti, ar galėsiu kada nors išeiti į lauką?“ – kitą dieną vedamas koridoriumi jis paklausė. Iš tikrųjų, jis net nežinojo ar šis žmogus jo tėvas. Vaikinas pats net nenumanė kaip atrodo, tad negalėjo pasakyti ar jie panašūs. „O kam tau tas laukas?“ – paklausė ramiai, lyg norėdamas atvesti sūnų į protą. „Lauke pavojinga, tau nėra ką ten veikti. Tu saugus tik čia.“ Tėtis retai kada su juo kalbėdavo, todėl iš karto po šio, nors it trumpo bei visai nekonkretaus atsakymo, Dorianui gimė dar daugiau naujų klausimų, tačiau jis buvo įstumtas į prausimosi patalpą. Tai dar vienas ritualas, kurio jis sulaukdavo kas antrą dieną, prieš eidamas į laboratoriją. Tualetą jis turėjo savo celėje, tad kitų priežasčių jam išeiti kur nors nebuvo. Apsiprausęs po lediniu dušu (ar jis kada nors yra jautęs šiltą vandenį?), jis apsirengė baltą chalatą ir išėjo pro duris. Čia jo vis dar laukė tėvas – pusniniais akinukais, kiek kumpa nosimi – jis visada žiūrėdavo į sūnų su perdėtu smalsumu, lyg laukdamas, kada jis pradės tuoj daryti kokius stebuklus. Įdomu, kokiu tikslu jis kiekvieną dieną užmigdomas laboratorijoje? Užėjęs į ryškią patalpą, su viena vienintele kėde josios viduryje, Dorianas išvydo mamą. Jinai retai čia ateidavo. O gal čia net ne jo mama? Tačiau tai buvo vienintelė moteris jo gyvenime, taigi, mama. Atvirkščiai nei tėčio, jos žvilgsnis buvo nuobodžiaujantis, o gal pavargęs – Dorianui sunkiai sekdavosi suprasti ką kiti jaučia. Jis net nesuprato ką jaučia pats. Tik žinojo, kad labai norėtų pamatyti, kas darosi už tų mažų langelių koridoriaus palubėje. Šiandien viskas buvo kiek kitaip, o naujovės jam patikdavo, mat šiaip vaikinuko gyvenime niekas nesikeisdavo. Prie jo priėjo mama ir suėmė delnais veidą.
- Šis kitoks, Artūrai, matau iš akių. Mums gali pavykti. Turi pavykti. Imkimės veiksmų.


Tai antroji ir paskutinė Doriano diena, kurią jis prisiminė ryškiai. Toliau visą gyvenimą lydėjo skausmas – ilgos kankinančios operacijos, stiprios vaistų dozės, nuo kurių jis visada vemdavo, o kūną purtydavo nevalingas drebulys; leidžiamos injekcijos, kurios priversdavo pasijusti taip, lyg tavo jo venas degintų nuodai. Jis rėkė, kankinami ir ilgai dejuodavo arba jau išsekęs tiesiog neritmingai alsuodavo – viską sugerdavo akinančiai baltos sienos. Jam skaudėjo akis, kaulus, raumenis – viską, ką tik įmanoma. Per jo visą gyvenimą čia nebuvo nei vienos dienos be skausmo. Kad ir kaip jį pjaustydavo ar kankindavo, kūnas sugrįždavo į pradinį būvį, bet priversdavo vaikiną dėl to pereiti visus devynis velnio skausmo ratus, po to jis būdavo tiesiog išsekęs. Dažnai apakintas ir apkurtintas skausmo jis jau nebegalėdavo skaičiuoti dienų. Dažniausiai norėdamas nukreipti mintis, jis stengdavosi spėlioti. Dorianas niekada nesusimąstė kodėl tai su juo vyksta ir kas apskritai vyksta – nes tokie klausimai tik dar labiau vargintų, o atsakymų jis negautų. Jis buvo sutvertas šitam... eksperimentui. Numeris dvidešimt pirmas, toks buvo jo vardas. Praeities jis neturėjo, o apie ateitį jam nebuvo leista galvoti. Dar viena diena. Dar tiek pat skausmo ir visiškas išsekimas. Rodos, tam niekada nebus galo. 3640 dienos. Tiek apytiksliai praėjo, kol pagaliau Dorianas išgirdo savo gyvenimo tikslą, savo atsiradimo tikslą, galų gale savąją prigimtį.
Jis rado prausykloje rūbus, o ne chalatą. Tikrų tikriausius rūbus, Dorianas prieš tai net nebuvo panašių matęs. Tėvai po drabužiai lyg ir vilkėdavo kažką panašaus, bet jis niekada neturėjo progos apžiūrėti. Prireikė laiko kol jis susigaudė kuria puse užsivilkti megztinį ar kelnes. Šie rūbai taip lengvai nenusivelka, galbūt tai reiškia, jog jo kančios dienos pasibaigė? Dorianas pirmą kartą sekė tėvą ne į laboratoriją į tolimesnę vietą – salę, kurioje dar nėra buvęs. Ji buvo pilna žmonių. ŽMONIŲ. Tikrų tikriausių. Visą gyvenimą mačiusiam tik tėvą su motina, Dorianui tai buvo nemenkas šokas. Ypač matyti jų visų smalsius žvilgsnius, lyg išvydus kokį nors stebuklą. Vaikinas pasimetė, jis įaugo į žemę ir nebegalėjo pajudėti, nenorėjo judėti. Jis troško eiti atgal į savo celę, būtų sutikęs vėl pajusti tą skausmą ir skęsti įprastoje monotonijoje, bet tik ne šitai. Kiti žmonės jį gąsdino, jų buvo per daug ir visi žiūrėjo tik į jį. Tėvas timptelėjo už rankos ir nuvedė prie paprastos medinės kėdės salės viduryje, neprirakino – žvelgė į jį keistai, lyg didžiuodamasis. Bet nesididžiuodamas tuo, koks jo sūnus tapo, o tuo, kokį jį padarė.

- Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintųjų metų, spalio pirmąją dieną airiui Erikui Arlingtonui ir mutantei iš Prancūzijos Susanai Arlington gimė sūnus  Dorianas Džeimsas Arlingtonas. - prabilo jo mama, ar bent jau ta moteris, kuria jis laikė mama.- Pagal susitarimą, vaikas, iš karto po gimimo, buvo atiduotas mūsų globai. Vėliau kilo nesklandumų – Erikas ir Susana buvo pašalinti kaip trukdžiai. Eksperimentas tęsėsi. Jo tikslas buvo persodinant ir kryžminant skirtingus genus sukurti žmogų su paranormaliomis galiomis, šiuo atveju ominpotencija , kurio galios neturėtų ribų. Šio visagalio sukūrimas leistų ne tik lengvai prieiti prie bet kokios norimos informacijos, bet ir užtikrintų mūsų ateitį. Pirmieji dvidešimt bandymų buvo nesėkmingi – objekto organizmas atmetė pokyčius ir nusilpo, nebebuvo tinkamas naudoti. Išsaugant dalinius objekto prisiminimus, atkurdavome kūną į pradinę jo padėtį, kad galėtume iš naujo mėginti atlikti tyrimus. Mokydamiesi iš savo klaidų, mes pagaliau pasiekiame tikslą – numeris dvidešimt pirmas nebejotinai valdo galią, kurią laisvai galėtume vaidinti Ominipotencija. Mes neabejojame, jog su tinkama priežiūra bei teikiamu išsilavinimu, pirmieji požymiai pasireikš jau labai gretai. Šio eksperimento pasisekimas gali būti mūsų raktas į šviesesnę ateitį. Užtikriname, jog jis visiškai nepavojingas ir paklusnus, labai lengvai paveikiamas skausmo, todėl lengvai manipuliuojamas – tai ateitis. Mūsų galimybė...“

Jei pasakyti tiesą, Dorianas nebežinojo nuo kurio žodžio jis jau nebegirdėjo, galbūt iš viso jo smegenys gaudydavo tik tam tikrus atskirus žodžius, o ne bendrą kontekstą. Jis visada įtarė, jog galimai yra naudojimas kažkokiam tikslui pasiekti, juk tie kankinimai turėjo kažkada baigtis, visą tai turėjo prie kažko privesti. O ir jo „tėvai“ būdavo per daug susikaupę, jog juos galėtume pavadinti tiesiog mėgėjais. Dorianas (pagaliau sužinojęs savo tikrąjį vardą) žinojo, jog viskas gali būti prastai, maža to, ne tik nelegalu, bet ir vykdoma nedorais tikslais – nors kaip jam žinoti kas yra dora. Dorianas buvo pripratęs gyventi šitaip – atsiskyręs, savo vietoje, niekada neužduodantis nereikalingų klausimų. Bet šį kartą jis nebenorėjo būti tas, kuris nuolankiai atsiduos visiems šitiems nepažįstamiems ir vykdys jų paliepimus, nesvarbu apie kokią galią čia buvo kalbama. Galią? Paranormalistas? Kas apskritai tai yra? Jis turėjo dingti, privalėjo iš čia pabėgti, padaryti tai, kas dar prieš gerą pusvalandį rodės neįmanoma. Jis buvo vienas, dabar jų jau du – Dorianas neturėjo laiko pirmą kartą gyvenime gerai nužvelgti savo kopijos ir pagaliau išvysti kaip jis atrodo. Jis nesuvokė kaip tai daro, tiesiog darė – negirdėdamas staiga kilusio šurmulio aplink, jis stipriai užsimerkė, stengdamasis pajusti lygiai tą patį, ką jautė prieš kelias akimirkas. Pokšt pokšt pokšt pokšt, atrodė lyg kas šalia sproginėtų, ne tik jo kūnas, bet ir aplink esantys daiktai, asmenys. Su kiekvienu pokštelėjimu lyg kas durdavo į krūtinę, atimdavo orą, Dorianas stengdavosi įkvėpti orą, tačiau gerklėje stovintis gumulas neleisdavo, tad jis tik sužiaukčiodavo. Niekas jo nebesaugojo ir nebelaikė, aplink tvyrojo sumaištis, vieni šaukė, kažkur girdėjosi grumtynės, keiksmai – suklykė pažįstamas moteriškas balsas. Dorianas bijojo atsimerkti ir išvysti kas įvyko, ką jis padarė. Juk tai jo darbas, tiesa? Pasilenkęs vaikinas nuslydo nuo kedės, pradėjo ant keturių skintis kelią per visą sumaištį ir šimtus porų kojų. Nei viena iš jų jo nepalietė, leido eiti savu keliu, bet Dorianas jautė, jog čia visur aplink jį yra kiti žmonės. Tik pasiekęs duris, šiaip ne taip atsistojo pasilaikydamas už durų rankenos ir prisispaudęs ant sienos atsimerkė: visas kambarys buvo tiesiog tirštai prigrūstas žmonių, tiksliau vieno asmens kopijų – tai yra jo. Kažkur gilumoje girdėjosi ir kiti balsai, tiksliau riksmai ir dejonės, tačiau jo klonai buvo taip visus užspaudę, jog  niekas negalėjo pasipriešinti. Dorianas pagaliau galėjo nužvelgti save – tiksliau tai, kas iš jo buvo – vien kaulai ir oda, atrodė, jog į jį žvelgtų skeletas, aprengtas drabužiais. Vaikinas pakraupęs nėrė iš patalpos ir už savęs užtrenkė duris. Jis net nenumanė kur eiti, o galva siaubingai svaigo, pykino ir keliai linko. Bet jis žinojo, kad jei dabar iš čia neištrūks, daugiau progos nepasitaikys – jie jam vėl išvalys atmintį arba apskritai sunaikins kaip netinkamą. Dorianas toliau lėkė koridoriumi, kuris buvo už tos prakeiktosios salės. Jei galima pasakyti lėkė, iš tiesų tai jis stengėsi kuo greičiau eiti laikydamasis už sienos, bandydamas save įtikinti, jog dabar būtų labai netinkamas metas nualpti. Netrukus jis pasiekė laiptus į viršų – dar niekada gyvenime jam nebuvo tekę lipti laiptais. Pasirodo tai - sunku, fiziškai vaikinas buvo labai silpnas, tuo labiau nepratęs prie jokio krūvio raumenimis, tad šis iššūkis buvo begalinis. Pagaliau pasiekęs duris, jis sugriebė rankeną ir stumtelėjo į priekį – pasidavė. Jis pirmą kartą atsidūrė ten, už mažų langelių palubėse.
Jam tiesiog pasisekė. Turbūt. Kitaip to nepavadinsi. Jis niekada nepamirš to šoko, kurį patyrė pirmą kartą išvydęs kas darosi už laboratorijos sienų. Tada buvo pavakarys, saulė leidosi, dangus buvo nusidažęs kraujo raudonumu. Dorianas vieną akimirką lietė minkštą žolę basomis kojomis, o kitą jį taip sumėtė, jog jis parkirto ant kojų ir pradėjo vemti krauju. Ne koks pirmasis prisiminimas bus už šių sienų, bet geriausias, kokį jis tik galėjo gauti. Sekančios valandos, o gal net dienos, buvo neaiškios, jis ėjo, nes tiesiog reikėjo, pasilaikydamas tik valios jėgomis. Maža to, kad jis nenumanė kur eina, tai pagaliau ir suprato kodėl jam nederėtų čia būti. Atviras pasaulis nepažįstamas ir gąsdinantis, jis visada numanė, jog kažkas turi būti už tos tamsos, kurioje jis užaugo, bet net nesusimąstė, jog taip visko daug! Akys, protas, to negalėjo suvokti. Jį pykino nuo to, kad visas šis plotas neturėjo ribų, vaikinas brovėsi pro begalį mišką, o šakos ir spygliai skaudžiai braižė pėdas. Dorianas klupo ir ne vieną kartą, porą kartų buvo praradęs sąmonę. Viskas turėjo pabaigą, bet tik ne šis pasaulis. Juk turėjo kažkur būti siena, tiesa? Jis negali būti toks didelis. Tai buvo paprasčiausiai sėkmės reikalas, kad jį surado ne kas kitas, o Jungas, kuris anuomet mielai leisdavo vakarus klajodamas po Airijos miškus. Airija anuomet Dorianui buvo nesuvokiamas žodis. Jis galvojo, jog už šio miško baigiasi ir pasaulis, kad jis ras kokią celę į kurią vėl galės įlįsti ir sėdėti ten, kol ryte jį vėl ves daryti tyrimų. Jungas surado vaikiną besąmonės, gan toli nuo tos vietos, iš kurios jis pabėgo, sumišęs pagyvenęs vyras, nežinojo į ką kreiptis, todėl nusitempė jaunuolį pas save namo, į kalnus – nebuvo sunkus, ne kažin kiek Dorianas tuomet tesvėrė.
Daug laiko truko kol vaikinas apsiprato su mintimi, jog nebėra uždarytas tamsoje, kad jam nereikia laukti nurodymo iš jo naujojo globėjo, kad galėtų žengti žingsnį, jis neturės grįžti į laboratoriją ir kas dieną kęsti skausmus. O Jungas, savo atžvilgiu, pirmą kartą matė tokį jaunuolį, kuris ne tik neturėjo jokio supratimo apie žemės suvokimą, bet ir nemokėjo skaityti, rašyti ar kitų elementariausių dalykų – vis dėl to, kalbėjo sklandžiai ir protingai, tačiau elgėsi kaip įbaugintas triušiukas, krūpčiodamas nuo kiekvieno staigesnio judesio ir laukdamas komandos, net ir tada kai reikėdavo atlikti elementariausius veiksmus. Užklausus apie jo praeitį, Dorianas nuleisdavo galvą ir susigūždavo, lyg tai būtų ne tik emociškai, bet ir fiziškai skaudu. Apskritai, vaikinas buvo apgailėtinai nusilpęs, ne tik morališkai, bet ir fiziškai, net laikant puodelį jo rankos drebėdavo, oda - nesveika ir suskilinėjus, plaukai skusti plikai – akivaizdu, kažkas neturėjo laiko su juo terliotis. Baisiausi buvo randai išmėtyti po visą kūną, kaip Jungas spėjo, likę po operacijų – kiek teko išgyventi šiam jaunam organizmui? Jungui buvo smalsu, bet jis neklausinėjo. Atvirkščiai – leido Dorianui pažinti naują pasaulį. Tokį, apie kurio egzistenciją vaikinas anksčiau nežinojo. Knygos. Paveikslai. Nuotraukos. Gamta. Tikras maistas. Kiti žmonės. Galų gale televizija. Visą tai buvo naujas pasaulis, kurį Džeimsas gavo tiesiog laimingo atsitiktinumo dėka. Jungas buvo nustebęs kaip greitai atsistatė vaikino kūnas, pradėjo augti svoris, kaip greitai jis priimdavo naują informaciją ir ją išmokdavo – Dorianas troškimas žinoti buvo nepasotinamas ir netgi pavydėtinas. Jungui jis pasakė savo vardą ir pavardę, bet daugiau nieko. Tik naktimis, sapnuose jis kartais girdėdavo kaip jį šaukia „Numeris dvidešimt pirmas“.  Jungas, norėdamas ne tik leisti įgyti vaikinui išsilavinimą, troško vaikinuką sustiprinti fiziškai, todėl pradėjo mokyti kovų meno – karate. Tos valandos Dorianui būdavo ypatingos, jis su mielu noru treniruodavosi valandų valandas, net kai Jungas grįždavo į namą ir palikdavo vaikiną vieną lauke. Taip praėjo dveji metai – per juos Dorianas patobulėjo taip, kaip nėra jam tekę pasijusti per visą savo gyvenimą. Jis ne tik susipažino su gamta, bet ir  pažino Dublino miestą, į kurį jie eidavo kiekvieną sekmadienį apsirūpinti maistu. Pirmą kartą daugybė žmonių vaikiną išgąsdino, tarp jų jis vis dairėsi tų išprotėjusių mokslininkų ir jų bandos, baiminosi, jog jie jį vėl nutemps į laboratoriją ir uždarys. Išvydęs šį beribį pasaulį Dorianas buvo tikras, jog nebegalės sugrįžti ten, kur buvo. Kartais jis naktimis sapnuodavo celę, laboratoriją ir prabusdavo visas išpiltas šalto prakaito. Išlipdavo iš lovos ir eidavo treniruotis, tik tai jam padėdavo atsipalaiduoti. Sustiprėjęs fiziškai Dorianas atsikratė ir savo baimės, žinojo, jog dabar jo niekas neįtemps niekur, jei tik jis pats to nenorės.
Dorianui labai gerai sekėsi kalbos, tik žiūrėdamas televiziją, skirtingus kanalus jis pramoko bent penkias kalbas, dar daugiau galimybių atvėrė internetas. Jungas netruko pastebėti vaikino talento, bet Dorianas jam pripažino tiesą tik praėjus pusantrų metų. Pasakė, jog jis buvo įkalintas ir uždarytas, naudojamas kaip eksperimentas išrasti aukščiausiai galiai – deja, sėkmingai. Bet jam pavyko iš ten pabėgti, deja, jis nežino kokiu būdu. Jungas neatrodė išsigandęs, jis skatino vystyti savo galias, bet Dorianas bijojo. Net ir labai dažnas skirtingų kalbų vartojimas sekindavo, bet nelabai juntamai. Bent jau tol, kol jis nesuvokė galintis kalbėti bet kuria pasaulio kalba – tai buvo pirmoji atšaka, kurią Dorianas įvaldė – Omnilingualism‘ą. Antroji jo galios ašaka pasireiškė labai netikėtai – jis ją jau buvo matęs kai pabėgo iš laboratorijų. Tačiau prisiminus jo kūno išsekimą, po galios panaudojimo, Dorianas daugiau niekada to nemėgino. O dabar vėl teko išbandyti ir, tiesą sakant, jei ne jo galia, Jungas būtų praradęs gyvybę. Daržinei seniai reikėjo atnaujinimo, bet vis nebuvo laiko ar lėšų reikiamoms medžiagoms (Jungas buvo rašytojas, filosofas, tad ne daug ką ir užsidirbdavo). Dorianas tik pamatė kaip ant jo globėjo virsta pastatas ir kitą akimirką šalia augusių medžių atsirado keturgubai daugiau, taip jie parėmė griūvantį pastatą ir apsaugojo Jungą. Dorianas suklupo. Jausmas visai kitoks nei naudojant daugybę kalbų vienu metu. Skaudėjo, sutraukė raumenis, lyg būtų kas išplėšęs iš jo gabalą gyvuonies, o vaizdas sukosi, teko stipriai sukąsti dantis ir giliai alsuoti per nosį, kad nesusivemti. O Jungas žavėjosi, jo nuomone, Dorianas tiesiog privalėjo vystyti šį gebėjimą – tam negalėjo būti jokių prieštaravimų, juk tai tiesiog išgelbėtų jų dabartinį gyvenimą – įsivaizduoji, jei galėtų klonuoti maistą, statybines medžiagas, dievaži, net pinigus! Dorianas nenorėjo, jis vengė naudotis savo galia ir jokių būdu šio kvailo genetikos sukryžminimo pasekmės nelaikė dovana. Bet Jungas išgelbėjo jam gyvybę todėl sutiko. Galiausiai visi jo globėjo norai išsipildė, Dorianas galėjo klonuoti ir padauginti bet ką, ką tik panorėjęs ir kiek tik norėdavo kartų,  aišku, tai pareikalaudavo daugybę fizinių ir emocinių jėgų, bet po kiekvieno galios panaudojimo būdavo minimaliai lengviau. Taigi, įvaldyta Omnireplication galia jam atvėrė dar vieną visiškai naują pasaulį – galimybę būti visur. Norėdamas Dorianas galėdavo savo kūrinius po to panaikinti, jei klonuodavo save, įgaudavo ir klono prisiminimus.


Taigi, dvi galios. Pala, jis juk galėtų turėti daugiau, tiesa? Galėtų turėti viską, būti nenugalimas, niekas niekada negalėtų jo įveikti, priversti ką nors daryti. Toks suvokimas apkvaitino Dorianą. Tas suvokimas privertė jį bijoti savęs. Tas suvokimas, pražudė vyro išvystytą gyvenimą.
Jei jam priklauso visos pasaulio jėgos, jis sumąstė, jog būtų tobula, jei jis taptų nemirtingas, jei galėtų vėl atstatyti savo kūno ir jo ląsteles į pradinę būklę, o galbūt tą patį padaryti su bet kokias objektais. Ar galima būtų tai pavadinti išprotėjimu? Tai, ko vaikinas labiausiai bijojo, dabar buvo jo pagrindinis tikslas. Galbūt ir gerai įveikti baimes, bet jo galia buvo paprasčiausiai nenormali, net netinkama naudojimui. Ko Dorianas norėjo, tą netrukus ir gavo. Jis galėjo atstatyti nuvytusius augalus į jų pradinį būvį, taip pat ir sulaužytus baldus, sužeistus gyvūnus – ką tik tai rasdavo. Dorianas kartais priversdavo save iki tokio išsekimo, jog kosėdavo krauju ar net negalėdavo pasikelti. Jungas siaubingai išsigando dėl tokios vaikino organizmo reakcijos į galią ir galiausiai pasakė, jog jis ją nesinaudotų, jokiu būdų, nes taip gali save pražudyti. Bet kas tą jaunystė, Doriano kūnas greitai atsistatydavo, todėl jis nematė prasmės liautis. Vieną dieną jis paprasčiausiai neatsibudo ir buvo perkeltas į ligoninę – komos būsena, štai koks buvo gydytojų nuosprendis. Tik deja, niekas negalėjo paaiškinti kodėl. Jungas tiesą žinojo, bet niekam nepasakė. To ir neprireikė. Jie patys susirado Dorianą, jo „tėvai“, kurie užaugino šį eksperimentą, atėjo į palatą, Jungas buvo išvestas ir netrukus nužudytas, o Dorianas perkeltas į laboratorijas. Ten jis ir atsibudo, kai organizmo funkcijos atsistatė. Viskas buvo ruošiama jo sunaikinimui, tik prieš tai reikėjo atlikti tyrimus, kad informacija nebūtų prarasta. Bet šis vaikis nebebuvo toks, kuris leistų savimi naudotis. Šį kartą jis sąmoningai pasitelkė savo klonavimo gebėjimą ir išsilaisvino iš, jį kaustančių prie gultų, raiščių, jis net nesudvejojęs nužudė tuos kvailus mokslininkus, šiems dar net nespėjus sureaguoti. „Pakartok!” riktelėjo primynęs moteriai gerklę, kuri kažkada net nesumirksėdama pjaustydavo jį peiliu. Dabar jis perpjaus ją, bet prieš tai... norėjo išgirsti paskutinį kartą:
- Du tūkstančiai dvyliktieji mūsų eros metai. Rugpjūčio aštunta diena. Objekto numeris – Dvidešimt pirmas. Gyvas.


Dorianas laisvas. Laisvas nuo visko. Jis grįžo į tuščius Jungos namus, tik tam, kad susirinktų savo daiktus, pasiimtų visus pinigus bei padirbtus dokumentus. O tada iškeliavo. Europa. Azija. Afrika. Jis jau nebegalėjo tiksliai pasakyti iš kurios vietos į kurią keliavo, tik ilgam niekada tenai neapsistodavo. Su niekuo nebendraudavo, nebent tai būdavo neišvengiamai būtina, norint gauti informacijos ar užsidirbti. Dorianas užsidirbdavo lengvai dirbdamas baruose, kartais vogdavo (nenorėjo net ir tokiam dalykui, kaip pinigų dauginimas, naudoti galios). Turėdavo pinigų tik tiek, kad galėtų susimokėti už vizas, bilietus ir maistą. Štai ir viskas. Svarbiausia taisyklė buvo niekada nesustoti. Kartais jis jausdavosi pavargęs nuo viso šito bėgimo, bet... jei būtų sustojęs, leistų sau apsiprasti, nutiktų kažkokia nelaimė. Dorianas jautėsi taip, lyg jo ieškotų visas pasaulis. Dorianas ir toliau keliavo, širdyje manydamas, kad niekada nesustos… taip buvo kol nesutiko jos. Taip. Visai kaip knygose, romanose ir kitose nesąmonėse, tai buvo mergina kuri apvertė jo pasaulį, apvertė aukštyn kojomis patį vaikiną. Dėl gentinės mutacijos, Doriano visas organizmas silpo, jo valandos žemėje buvo suskaičiuotos, jis negalėjo pasakyti, kiek jam liko. Bet vien dėl to nenorėjo prisiršti prie jokios vietos. Tačiau Olivija jį sustabdė. Paprasčiausias žmogus, tačiau it kokia ragana sugebėjo suvystyti tokį vienišiu. Dorianas įsimylėjo, įstojo į aviacijos mokyklą, tapo pilotu, dievaži, jis užmiršo viską pasaulyje, net tai, kad nėra normalus žmogus. Jie susižadėjo ir kūrė kartu ateitį, planavo. Bet karma greitesnė, gudresnė ir galingesnė. Vieno visiškai šeimyninio ir beveik nereikšmingo barnio pasekoje, Olivija išvažiavo iš namų palikusį Dorianą, ketino kelias dienas pagyventi pas draugę, tačiau ryte Dorianas sulaukė žinutės iš morgo – Olivija žuvo autoavarijoje.
Vyro gyvenimas sugriuvo ir nebeteko prasmės. Tarsi koks beprotis jis vėl ėmėsi išdarinėti visokias nesąmones su savo gali, bet tik tam, kad pagreitintų savąją mirtį. Beveik to ir sulaukė, nesuskaičiuojama kartų buvo atsidūręs ligoninėje, galima sakyti net ten kurį laiką labai sėkmingai gyveno. Išėjęs eilinį kartą iš ligoninės, jis patraukė į barą, kuriame senokai jau nesilankė, vėl ketindamas prisidaryti problema, tačiau užmiršo viską, kai prie baro išvydo Olivija. Tą dieną jis jau buvo visiškai girtas ir manė, kad jam vaidenosi, bet vis tiek prisikabinęs prie jos kažką malė liežuviu, o po to pasaulis išsijungė. Atsipeikėjo ligoninėje, pravalytų skrandžiu ir išsiblaivęs, Olivija miegojo ant sofos šalimais. Dabar tik jis suprato, kad tai paprasčiausiai neįtikėtinai į ją panaši mergina. Tačiau net ir dabar jis buvo tarsi be žado priešais ja, o mergina prabudus staigiai pabėgo, vyrui nespėjus daugiau nieko nepasakyti ar padaryti. Nežinia kodėl po šio įvykio Dorianas kažkaip grįžo labiau į įprastas vėžias, jis net vėl pradėjo pilotuoti lėktuvus, praėjo jau net kelios savaitės, o jis negalėjo tos merginos išmesti iš galvos, kad ir kaip stengėsi, tačiau į tą barą daugiau nebegrįžo. Likimas pats nuvedė vyrą pas ją, tiesa, ne su pačiais geriausiais norais. Dorianas pagaliau pasiryžo peržiūrėti senus Olivijos daiktus ir vienoje iš dėžių jis rado laišką, kuriame buvo rašoma apie šeimos pamestą Olivijos sesę dvynę – Aleksandrą. Kaip kokioje melodramoje, tik vyras netruko suveisti galų apie ką čia yra kalbama. Tą patį vakarą jis jau buvo pas merginą, tačiau ne norėdamas jai atsleisti tiesą, o tikėdamas viską pakreiptį savo pusėn. Jis matė, jautė vietoj Aleksandros Olivija ir dabar žinojo, kad ne šiaip sau. Aišku, jis pasiekė savo – jie tapo pora, bet vyras joje vis tiek matė jos seserį. Tad iš šono tokiose gražiuose santykiuose yra dvi didelės kilpos: Aleksandra nežino, kad Dorianas su ja pradėjo draugauti iš naudos sau. Aleksandra nežino ir tikrai nesužinos, kad jos vaikinas jau labai arti mirties linijos. Ji mato jo silpnumo priepolius kartais, bet Dorianas viską pateisina nuovargiu. Ir kai jam būna labai prastai, stengiasi su ja nesimatyti.

CHARAKTERIS
Dorianas  charakteris per visus 28 metus keitėsi daugybę kartų. Iki paauglystės, kol pabėgo iš laboratorijų, šis vaikinas buvo nepaprastai klusnus, lyg koks robotas, be kito įsakymų negalintis priimti sprendimų. Jis net nejudėdavo, jei taip nebūdavo pasakyta. Žodynėlis skurdus, dauguma žodžių vaikinas sužinojo jau tik laisvėje. Jis buvo tobulas eksperimentas, kadangi be reikalo nejudėdavo, kentėdavo tyliai, nieko neprašydavo ir žinodavo savo vietą, tai yra celė. Jis buvo visiškai atsidavęs tiems tyrimams, kurie buvo vykdomi su jo kūnu, niekada net nekiltų mintis prieštarauti arba pareikšti savo noro. Norų jam nebuvo galima turėti, o skausmas nuo to kad jis priešindavosi ar ne būdavo vienodas, tad su laiku vaikinas prarado bet kokį norą kovoti. Jis buvo tarsi lėlė, tobulas objektas iš kurio turėjo išeiti nepaprastai galingas ginklas.
Viskas pasikeitė jam išsilaisvinus ir apsigyvenus pas Jungą. Atsivėrus visiškai naujoms galimybėms, Dorianas pradėjo sparčiai tobulėti kaip asmenybė, domėtis jį supančiu pasauliu ir pildytis žinias, kurių turėjo varganai mažai. Sustiprėjo ne tik vaikinuko kūnas, pagaliau pradėjus normaliai maitintis, jis pradėjo labiau atsiverti, daugiau kalbėti, kaip netrukus suprato jo globėjas Jungas, Dorianas iš prigimties buvo labai sociali asmenybė, jis bendraudamas mokėsi daug greičiau, lengvai galėdavo gatvėje žmones pavergti į savo pusę ir gauti ko tiktai nori. Taip pat, jis nepaprastai pamėgo sportą, ne bet kokį, o kovų menus, geriausiai yra įvaldęs karate meną. Dorianui labiausiai patinka treniruotis su specialia, kovų menams skirta lazda. Šis vaikis visada buvo it kokia atvira knyga, nesunkiai buvo galima suprasti apie ką jis mąsto.
Trečias pasikeitimas Doriano gyvenime įvyko po antrojo ištrūkimo iš laboratorijos ir Jungos žūties, kai jis pradėjo bijoti savo galios daromo poveikio bei tuo, kuo taptų, jei ją įvaldytų. Jis prisiminė kaip net nemirktelėjęs nužudė tas laboratorijos žiurkes ir nei akimirkos nesigailėjo to padaręs. Dorianas vėl užsidarė savyje, dabar bent jau buvo stiprus fiziškai, bet visiškai pradėjo vengti kitų žmonių artumo, nenorėjo nieko prisileisti prie savęs, tam, kad neišprovokuotų dar kokios nors nelaimės. Jis pats negalėjo ir iki šiol negali suvokti kuriai pusei priklauso – gerai ar blogai. Turbūt nei vienai, kuri daugiau pasiūlo ta ir laimi.  Jis greičiausiai pasielgs priešingai nei norėtų visi. Apibendrinus, Džeimsas nėra bloga asmenybė, bet priklauso visiškam atsiskyrėlių tipui.
Dorianas geras kitiems tik tada kai jis pats nori, jo charakterio ypatumai priklauso ir nuo kokios nuotaikos jis šiandien atsikėlė, ką sanavo ar kas nors supurvino jo motociklą, ar net nuo to, kokia tuo metu mėnulio fazės. Prastos nuotaikos Dorianas būna perdėtai mandagus, bet visa jo kūno pozicija sakyte sako: Atsiknisk. Jei jau išvydot jį tokį, tai labai lengvai galite suerzinti, nors šiaip jis ganėtinai ramaus ir šalto būdo, kadangi bijo, jog kitu atveju gali pasireikšti jo galia, todėl nuolat turi save kontroliuoti. Jei jau išvydote Doriano lūpose šypsnį – tai geras ženklas. Akivaizdu, Dorianas dievina moteris, tiek daug keliaujant, jis niekaip negalėjo išvengti tapimo visišku mergišiumi. Aišku, prie šito prisideda ir alkoholio vartojimas bei vakarėliai, taip ir gauname visišką alfa patintą – tai nieko bendro su galia. Su merginom viskas labai paprasta – jos neklausinėja apie jo praeitį ir nesitiki ateities – vienos nakties, kartais savaitgalio nuotykis ir viskas baigta. Nors iš tikrųjų, taip buvo anksčiau. Dabar Dorianas yra ištikimas savo Olivijai, tai yra Aleksandrai ir visus vakarėlius bei išgertuves irgi riboja.  Beje (tai irgi turbūt turėtų būti aišku) turi silpnybę gražiems automobiliams bei motociklams. Šiaip dažniau yra užsidaręs savyje ir pasakoja ką nors tik pilnai apsvarstęs ir padaręs išvadas. Jis įsitikinęs, jog aplinkiniai jo nesupras, todėl niekam ir nėra atsivėręs. Kaip sakoma - kol pats nepatyrei tol nesuprasi. Taip Dorianas ir įsivaizduoja visus.  Dorianas apie savo ateiti niekada negalvojo, bet jam patinka dabartinė jo profesija, taigi, jis moka ir geba vertinanti tai, ką turi ir tai, ko siekia.  
Dorianas moka gerai atsikirsti, kitaip sakant žodžio kišenėje neieško, tad jei jau kalba, tai tik tai, ką iš tiesų galvoja. Niekam dar nėra lindęs į šikną ir neketina to pradėti, šis žmogus nemėgsta nusileisti kitiem bei jaustis silpnu ar pažeidžiamu, bet jei jau prispiria tai mielai duoda durniui kelia. Nekenčia kai kiti tai pastebi, kad jis prastai jaučiasi, todėl kai sunku dažniausiai užsideda tobula aktoriaus kaukę ir vaidina visiškai abejingą aplinkai. Jo pasitikėjimą labai sunku nusipelnyti,, bet... prarasti nepaprastai lengva, nes vaikinas nėra linkęs įsileisti žmones kažkur giliau į savo jausmus. Be to, jis puikiai perkanda kai kiti jam meluoja. Dorianas tikrai nesigaili, jog  turi tvirtą nuomonę ir moka ją pasinaudoti, reikėtų ilgai ir nuobodžiai su juo ginčytis, tam , kad įrodytum savo tiesas, bet vis tiek kyla labai didelės abejones ar kas nors pavyktų.
Dorianas puikiai apsimeta, kad nepastebi to kas jam neįdomu (aplinkiniai jį retai domina, nebent yra kuo nors labai jau neįprasti). Super abejingas nuobodoms ir nemokantiems išreikšti savo minčių. Visada turi kriterijų už ir prieš, bet be reikalo liežuvio neaušina. Dažnai jį galima išgirsti ironiškai juokaujant ar šnekant (sarkazmas  jam kaip maistas). Jei jau ką pasižada, tai šiuo vaikinuku gali pasitikėti, jis ištikimas ir besilaikantis savo žodžio. Visiškai lojalus pareigoms, kurias prisižadėjo įvykdyti (kaip pavyzdžiui darbas) ir visiškas maximalistas, arba tobulai arba geriau iš viso nieko. Nors garsiai to nereiškia, viduje Dorianas labai savikritiškas, visada ras dėl ko gali iš savęs pasityčioti. Taigi, po viso šito nereikia galvoti, jog jis pasileidęs – turbūt tiesiog dar jaunas ir reikiamu metu gerai neišsilakstęs. Neabejokit, Dorianas turi stiprų atsakomybės jausmą, gali būti rimtas ir patikimas partneris darbo metu ar kokiose nors misijose. Susitelkus ties vienu tikslu jo kantrybė geležinė, darbą jis yra linkęs atlikti tyliai, nebemėgsta bendrauti tuščiai, geriau dabar viską išreikšti tik keliais žodžiais, o ne tuzinu beprasmių sakinių. Taip pat, jis daug atsargesnis nei buvo anksčiau, jei supyksta tai be galo sunkiai atleidžia, greičiausiai atleidimo nesulauksite niekad.  Dorianas įpratęs visą laiką sumąstyti kelis veiksmo variantus į priekį ir be atsarginio plano nei per žingsnį. Nebent jau pasireiškia jaunystė kvailystė – tokiu atveju jis visiškai išjungia savo smegenis. Džeimsas gali pasigirti labai greita reakcija į jį supančią aplinką, galėjimu greitai prisitaikyti prie naujų žaidimo sąlygų, net ir kritinėje situacijoje išlikti šaltas ir abejingas - žiūrėti į kitus nieko nesakančiu leidiniu žvilgsniu ir galų gale gauti tai, kas jam paranku, o ne taikstytis su kitų taisyklėmis. Niekam neleis nurodinėti ką jis turi daryti ir ko ne, jei norės galės spjauti į viską, bet vis tiek padarys taip, kaip nori jis - kitaip sakant, yra per daug užsispyręs, kad nusileistų.
Iš jo išvaizdos visiškai nepasayktum, kad vaikinas kuo nors ypatingas. Niekas nepasikeičia ir galių naudojimo metu. Išskyrus tai, kad Doriano kūną puošia daugybę tatuiruočių tose vietose, kur buvo kažkada skalpelio palikti randai

GALIOS APRAŠYMAS:
Omnipotencija. Galia, kuri kitaip žinoma kaip Absoliuti jėga. Iš lotynų kalbos „Omni Potens“ reiškia „Visos galios/jėgos“ arba kitaip „Visagalis“. Tobulai išvystyta galia neturi apribojimo rėmų. Ją išvystęs vartotojas gali pasiekti viską, be jokių apribojimų ar sąlygų, net jei tai logiškai ar konceptualiai neįmanoma. Deja, tokiam lygiui pasiekti reikalingas ne tik aukštas žynių lygis, bet ir ilgametė, sunki praktika, netgi kitų pagalba, galima sakyti, jog tai praktiškai neįmanoma. Kaip gerai žinoma, visagalis yra tik Dievas, todėl žmogaus kūnas, kad ir kokiomis galimybės yra apdovanotas, niekada nesugebėtų įvaldyti pilnai visos galios, nes tai prieštarauja gamtos dėsniams. Doriano pasiektas lygis yra šios trys atšakos ir, jei atvirai, tolimesnis galios vystymas jo nelabai domina ir netgi gąsdina: Omnireplication - bet kokių subjektyvių ar realių (tarp jų ir savęs) dalykų, net kito galių, padauginimas. Omnilingualism - gebėjimas kalbėti bet kuria pasaulio kalba bei Absolute Restoration - gali atkurti daiktus ar gyvus objektus į jų pradinį būvį (silpnai įvaldyta). Galios naudojimas labai sekina organizmą tiek emociškai, tiek fiziškai. Dėl dažnai užeinančių silpnumo priepuolių, Dorianas bijo tolimesnio jos vystymo, per didelis pasaulio veikimo suvokimas ir lindimas į žmogui prieštaraujančius dėsnius, gali pražudyti jį patį. Tiesą sakant, dėl atliktų getinių tyrimų Dorianas jau po truputį artėja ties mirtimi, bet kol kas stengiasi tai ignoruoti.















THERE’S ONLY TWO RULES: DON’T ASK ABOUT MY PAST, DON’T EXPECT A FUTURE






Atgal į viršų Go down
 

Dorian James Arlington

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Biografijos-